Vieną kartą, pievoje gyveno laukinės gėlės. Dienomis jas šildydavo saulė, kartais palaistydavo lietus. O naktimis draugystę palaikydavo mėnulis. Jų unikaliu grožiu džiaugėsi paukščiai, vabalai, net ir vaikai. Atbėgę į pievas jie žvelgdavo į spalvų įvairovę, uostydavo jų žiedelius. Kartais prisiskindavo tiek, jog vos pajėgdavo apglėbti, kad galėtų kažkam padovanoti, arba… patyrinėti. Ypatingai smagu gėles apžiūrinėti veidrodžio atspindžiuose – susikaupę jie stengdavosi pavaizduoti gėlių puokštės atspindį ir kurti gėlių ornamentus. Įkvėpimo apimti, mažieji kūrėjai mėgdavo išbandyti skirtingas technikas: kurdami žydinčių medžių koliažus, margindami gėles ant dovanų popieriaus, raitydami iš siūlų, basomis kojomis kurdami rugiagėlių, aguonų, levandų ir pienių pievą!   

Ši informacija pasiekiama tik registruotiems vartotojams.

Existing Users Log In
   
Tagged with →