Vieną kartą, pievoje gyveno laukinės gėlės. Dienomis jas šildydavo saulė, kartais palaistydavo lietus. O naktimis draugystę palaikydavo mėnulis. Jų unikaliu grožiu džiaugėsi paukščiai, vabalai, net ir vaikai. Atbėgę į pievas jie žvelgdavo į spalvų įvairovę, uostydavo jų žiedelius. Kartais prisiskindavo tiek, jog vos pajėgdavo apglėbti, kad galėtų kažkam padovanoti, arba… patyrinėti. Ypatingai smagu gėles apžiūrinėti veidrodžio atspindžiuose – susikaupę jie stengdavosi pavaizduoti gėlių puokštės atspindį ir kurti gėlių ornamentus. Įkvėpimo apimti, mažieji kūrėjai mėgdavo išbandyti skirtingas technikas: kurdami žydinčių medžių koliažus, margindami gėles ant dovanų popieriaus, raitydami iš siūlų, basomis kojomis kurdami rugiagėlių, aguonų, levandų ir pienių pievą!   

Ši informacija pasiekiama tik registruotiems vartotojams.

Registruotiems vartotojams